Menininko įkvėpimu gali tapti visiškai numanomos smulkmenos – netyčia tarp pamirštos knygos puslapių įkritęs sausas žolės stiebas, ant sienos šokantis saulės spindesys, vėjo ošimas pavargusiuose rudens lapuose. Viskas, kas numanoma, nesąmoninga, sukuria šedevrus.
Prancūzas Lucien Gaillard, trečios kartos juvelyras, buvo sužavėtas ir įkvėptas japonų meno, kuris padarė didelę įtaką art nouveau stilius.
Gaillardo sukurtus papuošalus būtina pamatyti. Jie yra rafinuoti ir neįkyrūs, bet kiek malonės ir tylaus žavesio yra šiuose meistriškai atliktuose dalykuose!
Didžiųjų šešėlyje René Lalique, Georges Fouquet, Henri Vever, - Gaillard vis dar užima ypatingą vietą. Jo dekoracijas reikia laikyti ilgesnėmis, jos, kaip ir diskretiška gamta, kartais būna neryškios, bet tuo žavesnės! Brangūs rudens suvenyrai – laumžirgių žėručio sparnai, džiovintos kviečių varpos, pankolių skėčiai, žiogas po nukritusiais lapais – visa tai savo darbuose įkūnijo Gaillardas.
Lucieno Gaillardo biografija
Lucieno Gaillardo biografija, surinkta iš retų šaltinių, suteikia idėją apie jo kūrybinį ir gyvenimo kelią nuo studento iki pripažinto nacionalinės juvelyrikos mokyklos meistro.
1892 metais Liusjeno tėvas Ernestas Gaillardas perleido valdyti juvelyrikos dirbtuves savo sūnui. Taigi Lucien Gaillard tapo kitu juvelyrikos dinastijos atstovu.
Nuo 1878 metų Lucienas Gaillardas studijavo auksakalystę ir, įvaldęs amato paslaptis, pranoko savo tėvą ir senelį. Taip pat studijavo sudėtingus technologinius procesus, pirmiausia aukso ir sidabro kaldinimo bei graviravimo techniką. Be to, Gaillardas lankė įvairius juvelyrikos meno kursus.
Puikios karjeros pradžioje jam puikiai sekėsi tyrinėti metalus ir jų patinavimą, ypač domėjosi senovės japoniškų lydinių ir lakų paslaptimis, kurios iki jo Prancūzijoje praktiškai nebuvo naudojamos. Gaillard suprato, kad japonai buvo nepakartojami naudojant spalvų efektus, apdorojant metalo gaminius, naudojant ofortą.
Plaukų segtukai, šukos plaukams – atskiras skyrius juvelyro darbe. Toks kasdienis dalykas virto juvelyrikos meno kūriniu!
Menotyrininkė ir magistro kūrybos tyrinėtoja Helene André, kurios dėka šiandien žinomos retos Gaillardo gyvenimo detalės, apie jį rašė:
„Jo žinios apie metalus ir lydinius yra nuostabios. Jis žino naudojamos medžiagos cheminę prigimtį. Jis įvaldo patinavimo meną, dirba ilgai ir subtiliai, suskirstydamas jį į tekstūras ir spalvas, kaip nori“.
Gaillardas į savo įmonę pakvietė prisijungti japonų metalo meistrus, išmanančius senovės lydinių paslaptis, graviruotojus, juvelyrus, lakuotojus.
Japonai padėjo jam suprasti nacionalinio meno subtilybes ir specifiką.
Galiausiai jis dalyvavo pasaulinėje 1900 m. parodoje Paryžiuje. Čia meistras pristatė papuošalus ir sidabrines vazas, kurios savo subtiliu, įmantriu, „viliojančiu“ patinos atspalviu paliko puikų įspūdį. Jis gavo aukštą ekspertų įvertinimą ir autoritetingos žiuri Grand Prix ir tapo vienu iš Prancūzijos juvelyrikos meno lyderių, tokių kaip Vever, Fouquet, Boucheron.
Bet dar svarbiau, kad Gaillardas ėjo tuo pačiu keliu su savo įkvėpimu ir draugu juvelyru René Lalique. Kaip ir Lalique, Lucien Gaillard gamino kvepalų buteliukus. Tai tapo atskira meno forma, brangiu objektu, labai vertinamu, kaip ir papuošalai.
Gaillard, beveik užmirštas, bet noriu, kad žinotum apie tokį rafinuotą meistrą, jo tylią dainą, įkūnytą papuošaluose, vos girdimą tarp kitų balsų choro...
