Pasirodo, jis stiprus! Apie tai pasakoja Dalaso meno muziejuje surengta paroda „Cartier and Islamic Art: In Search of Modernity“.
Mes apie tai negalvojame, bet iš tiesų islamo skoniai turėjo turėti įtakos šiuolaikiniam juvelyrikos menui gana dideliu mastu. Pirmiausia, žinoma, į galvą ateina XIX amžiaus orientalistika: sakoma, kad Europos menininkai ir mados dizaineriai savo kūryboje naudojo rytietiškus motyvus, todėl dizaino elementai turėjo prasiskverbti į papuošalų dizainą.
Tačiau iš tikrųjų viskas dar paprasčiau: nuo XIX amžiaus 2 pusės Indijos maharadžos ir arabų princai atvykdavo į Paryžių pirkti papuošalų. Jie atsinešė brangakmenių dėtuves, senovinius papuošalus iš prastai nupjautų deimantų ir perdavė atlikėjams „į laužą“. Kad tie iš gaunamos medžiagos sukurtų ką nors madingo. Tuo ypač garsėjo pirmasis XX amžiaus trečdalis.
Logiška, kad prancūzų atlikėjai atsižvelgė į klientų skonį. Juolab kad islamiški geometriniai ornamentai taip gerai tinka komponuoti kompozicijas iš daugiakampių. Ir Art Deco era tai mėgo. „Cartier“ prekės ženklas, dabar švenčiantis 175 metų jubiliejų, buvo tarp šio verslo lyderių.
Naujame Dalase, skirtame šiai temai, yra apie 400 papuošalų. Jį sukūrė Amerikos muziejus kartu su prekės ženklu, Dekoratyvinio meno muziejus Paryžiuje ir Luvras. Pats parodos dizainas stulbinantis.
Spektaklis prasideda istorija apie XX amžiaus pradžios Paryžių, pasaulio stiliaus sostinę, kur kolonializmas sukėlė meno ir dizaino pamišimą iš Persijos, Arabijos, Indijos, Šiaurės Afrikos ir kitų šalių, rašo Texasmonthly.
„Puikiai atlikti, aiškūs geometriniai raštai yra vienas iš skiriamųjų bruožų, bet ne visas vaizdas“, – sako Sarah Schleining, vyresnioji DMA meno ir amatų bei dizaino kuratorė ir šios parodos bendrakuratorė. „Galima paimti bet kurį rytietišką rankraštį ir pamatyti austus gyvūnus, ornamentuotus turbanus, neįtikėtiną geometrinių raštų susipynimą. Manau, kad būtent idėjų tankumas ir sodrumas naujomis spalvomis europiečius paskatino ir sujaudino.
Prekės ženklo įkūrėjai Louisas Cartier ir jo broliai sistemingai šiame islamo pasaulyje ieškojo medžiagų, motyvų, spalvų ir technikų, kurias galėtų importuoti ir interpretuoti, kad išplėstų savo meninę leksiką. Dėl to visa tai organiškai buvo įtraukta į Cartier namų firminį identitetą. Pavyzdžiui, „Tutti Frutti“ papuošalų dizainas buvo suformuluotas remiantis kirpimais ir gėlių bei lapų formomis, būdingomis Mogolų Indijai.
Cartier stiliaus raidoje mums rodomas perėjimas nuo XIX amžiaus neoklasicizmo (graikų-romėnų senovės permąstymas) prie Art Nouveau (naujų medžiagų pavertimo sklandžiais, natūraliais pavidalais). Ir tada šuolis į elegantišką ir struktūruotą Art Deco, kuris tapo „tikruoju“ Cartier.
Ketvirtoji ir paskutinė parodos dalis apima laikotarpį po 1933 m., kai Cartier paskyrė Jeanne Toussaint juvelyrikos skyriaus direktore. Įvaldydama Cartier žodyną, ji patobulino nuorodas, ryškias spalvas ir drąsius dydžius.
Šios parodos simbolis, esantis visoje reklaminėje medžiagoje, yra 1947 m. karoliai su ametistais, turkio spalvos kabošonais ir deimantais, įtaisyti į lapuotą seilinuką. „Tai per daug, ir tai yra visa šios istorijos esmė“, – rašo žurnalistai.
